Tačiau sunkiausia, kaip sako Viktorija, buvo ne fizinis nuovargis. Sunkiausia buvo vieną dieną suprasti, kad rūpindamasi dukra ji pati tarsi nustojo egzistuoti. „Visi tie šešeri metai buvo atiduoti tik dukrai.
Mano vienintelis tikslas buvo patenkinti jos poreikius, o aš tapau niekas. Tai buvo visiškas savęs pametimas“, – atvirai pasakoja moteris. Viktorijos istorija – viena iš daugelio.
Šeimose, kuriose auga sunkiai sergantis ar neįgalus vaikas, visas dėmesys natūraliai krypsta į jo gydymą, reabilitaciją ir kasdienius poreikius. Tačiau šalia vaiko metų metus yra žmogus, kurio nuovargis, baimė, vienatvė ir poreikiai dažnai lieka nematomi – mama. Ruošiamasi pokyčiams ilgalaikės priežiūros sistemoje: tai labiausiai palies garbingo amžiaus gyventojus Lūžiu tapo stovyklos mamoms Kai visas gyven
